Brangūs broliai ir seserys!
Pasaulinė maldos už pašaukimus diena kasmet kviečia mus apmąstyti brangią pašaukimo dovaną, kurią Viešpats skiria kiekvienam iš mūsų, savo ištikimai keliaujančiai tautai, kad galėtume dalyvauti jo meilės plane ir įkūnyti Evangelijos grožį pagal skirtingą savo gyvenimo statusą.
Įsiklausyti į dieviškąjį kvietimą toli gražu nėra išoriškai, galbūt siekiant religinio idealo, primesta pareiga; tai patikimiausias būdas puoselėti mumyse glūdintį laimės troškimą: mūsų gyvenimas realizuojasi ir tampa pilnatviškas tada, kai atrandame, kas esame, kokios yra mūsų dovanos, kokioje srityje galime jas tinkamai panaudoti, kuriuo keliu galime eiti, kad taptume meilės, priėmimo, grožio ir taikos ženklu bei įrankiu savo gyvenamojoje aplinkoje.
Taigi ši Pasaulinė diena visada yra graži proga su dėkingumu Viešpaties akivaizdoje prisiminti žmones, priėmusius visą jų gyvenimą apimantį pašaukimą, atminti jų ištikimą, kasdienį ir dažnai paslėptą įsipareigojimą. Galvoju apie motinas ir tėvus, kurie pirmiausia rūpinasi ne savimi ir nepasiduoda paviršutiniškos gyvensenos tėkmei, bet savo gyvenimą formuoja rūpindamiesi santykiais, su meile ir didžiadvasiškai atsiverdami gyvybės dovanai, atsiduodami tarnystei savo vaikams bei jų ugdymui. Mąstau apie tuos, kurie atlieka savo darbą su atsidavimu ir bendradarbiavimo dvasia; tuos, kurie skirtingose srityse ir įvairiais būdais siekia kurti teisingesnį pasaulį, solidaresnę ekonomiką, lygiateisę politiką, humaniškesnę visuomenę: apie visus geros valios vyrus bei moteris, įsipareigojusius bendram labui. Taip pat galvoju apie pašvęstuosius asmenis, aukojančius savo gyvenimą Viešpačiui maldos tyloje ar apaštališkoje veikloje, kartais visuomenės pakraščiuose, negailinčius jėgų, kūrybingai skleidžiančius savo charizmą ir taip tarnaujančius aplinkiniams. Galvoju ir apie tuos, kurie priėmė pašaukimą į tarnaujamąją kunigystę, pasišventė skelbti Evangeliją ir kartu su Eucharistijos duona laužo savo gyvenimą už brolius ir seseris, sėdami viltį ir visiems rodydami Dievo karalystės grožį.
Jauniems žmonėms, ypač tiems, kurie jaučiasi nutolę nuo Bažnyčios ar nepasitiki ja, norėčiau pasakyti: leiskitės, kad Jėzus jus sužavėtų, skaitydami Evangeliją klauskite jo to, kas jums svarbu, leiskitės būti sukrėsti jo akivaizdos, kuri visada įveda mus į išganingą krizę. Jėzus labiau nei bet kas kitas gerbia mūsų laisvę, jis ne primeta save, bet siūlosi: duokite jam erdvės ir atrasite savo laimę sekdami paskui jį, o jei jis to paprašys, ir visiškai jam atsiduodami.
Keliaujanti tauta
Krikščionių bendruomenės pripažįstama bei palaikoma charizmų ir pašaukimų polifonija padeda mums iki galo suprasti savo krikščioniškąją tapatybę: esame Dievo tauta, keliaujanti pasaulio gatvėmis, gaivinama Šventosios Dvasios ir tarsi gyvieji akmenys įstatyti į Kristaus Kūną, – kiekvienas iš mūsų susivokia esąs didelės šeimos narys, Tėvo vaikas ir brolis ar sesuo vieni kitiems. Mes esame ne atskiros salos, bet visumos dalys. Todėl Pasaulinė maldos už pašaukimus diena turi įspaustą sinodiškumo žymę: yra daug charizmų, mes esame kviečiami įsiklausyti vieni į kitus ir keliauti kartu, kad jas atrastume ir atpažintume, į ką Dvasia mus kviečia visų labui.
Dabartiniu istoriniu momentu bendra kelionė veda mus į jubiliejinius 2025-uosius. Šventųjų metų link keliaukime kaip vilties piligrimai, kad iš naujo atrasdami savo pašaukimą ir susiedami įvairias Dvasios dovanas, taptume Jėzaus svajonės – sukurti vieną šeimą, suvienytą Dievo meilės ir susietą meilės, dalijimosi ir brolybės ryšiu – skleidėjais ir liudytojais pasaulyje.
Ši Pasaulinė diena ypač skirta maldai, kuria prašoma Tėvo šventųjų pašaukimų dovanos jo Karalystei kurti: „Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį!“ (Lk 10, 2). O malda, kaip žinome, yra veikiau klausymasis nei Dievui skirti žodžiai. Viešpats kalba mūsų širdžiai ir nori, kad ji būtų atvira, nuoširdi ir dosni. Jo Žodis tapo kūnu Jėzuje Kristuje, jis apreiškia ir perduoda mums visą Tėvo valią. Šiais 2024 metais, skirtais maldai ir pasirengimui Jubiliejui, esame kviečiami iš naujo atrasti neįkainojamą dovaną – galimybę kalbėtis su Viešpačiu širdis į širdį ir taip tapti vilties piligrimais, nes „malda yra pirmoji vilties galia. Tu meldiesi, ir viltis auga, žengia pirmyn. Sakyčiau, kad malda atveria duris vilčiai. Viltis yra, bet savo malda atveriu duris“ (Katechezė, 2020 m. gegužės 20 d.).
Vilties piligrimai ir taikos kūrėjai
Tačiau ką reiškia būti piligrimais? Kas leidžiasi į piligriminę kelionę, pirmiausia siekia aiškiai suvokti tikslą ir visada jį nešiojasi širdyje bei mintyse. Tačiau norėdamas pasiekti tą tikslą, keliautojas turi sutelkti dėmesį į dabar žengiamą žingsnį; kad įveiktų šį etapą, jo manta turi būti nesunki, jam būtina atsikratyti nereikalingo svorio, neštis tik būtiniausius dalykus ir kasdien kovoti, kad nuovargis, baimė, netikrumas ir tamsa neužgožtų nueito kelio. Būti piligrimu – tai kiekvieną dieną vis iš naujo pradėti kelionę, iš naujo atrasti entuziazmo ir jėgų, reikalingų įvairiems kelionės etapams, kurie, kad ir kokie varginantys ir sunkūs būtų, visada atveria prieš akis naujus horizontus ir iki tol nepažintus vaizdus.
Krikščioniškosios piligrimystės prasmė yra būtent tokia: mes leidžiamės į kelionę, kad atrastume Dievo meilę ir tuo pat metu save per vidinę kelionę, kurioje visada patiriame stimuliuojantį poveikį per įvairiopus santykius. Esame piligrimai, nes esame pašaukti: pašaukti mylėti Dievą ir mylėti vieni kitus. Taigi mūsų kelionės šioje žemėje tikslas anaiptol nėra beprasmis nuovargis ar betikslis klaidžiojimas; priešingai, kiekvieną dieną, atsiliepdami į savo pašaukimą, stengiamės žengti įmanomus žingsnius link naujo pasaulio, kuriame gyventume taikoje, teisingume ir meilėje. Esame vilties piligrimai, nes laikomės krypties į geresnę ateitį ir keliaudami įsipareigojame ją kurti.
Galiausiai toks yra kiekvieno pašaukimo tikslas – tapti vilties vyrais ir moterimis. Kaip asmenys ir bendruomenės per charizmų ir tarnysčių įvairovę visi esame pašaukti „kūnu ir širdimi“ įkūnyti Evangelijos viltį epochinių iššūkių paženklintame pasaulyje: jame grėsmingai plinta dalimis vykstantis trečiasis pasaulinis karas; minios migrantų bėga iš savo šalių ieškoti geresnės ateities; nuolat gausėja vargšų; gresia pavojus negrįžtamai pakenkti mūsų planetos sveikatai. Prie viso to reikia pridėti visus kasdienius sunkumus, dėl kurių kartais galime pasiduoti rezignacijai ar defetizmui.
Taigi šiais laikais mums, krikščionims, labai svarbu puoselėti vilties kupiną žvilgsnį, kad galėtume vaisingai darbuotis atsiliepdami į mums patikėtą pašaukimą, tarnaudami Dievo karalystei, meilės, teisingumo ir taikos karalystei. Šventasis Paulius patikina mus, kad ši viltis „neapgauna“ (Rom 5, 5), nes tai yra Viešpaties Jėzaus mums duotas pažadas visada likti su mumis ir įtraukti mus į atpirkimo darbą, kurį jis nori atlikti kiekvieno žmogaus širdyje ir kūrinijos „širdyje“. Šios vilties varomasis impulsas kyla iš Kristaus Prisikėlimo, kuriame yra „pasaulį persunkusios gyvybinės jėgos. Kur visa atrodo jau mirę, vėl ima rodytis prisikėlimo daigai. Tai – neprilygstama jėga. Tiesa, dažnai atrodo, kad Dievo nėra: regime nemąžtantį neteisingumą, piktumą, abejingumą ir žiaurumą. Tačiau taip pat tikra ir tai, kad tamsybėje visada pradeda kaltis kažkas nauja, kas anksčiau ar vėliau duoda vaisių“ (Apaštališkasis paraginimas Evangelii gaudium, 276). Apaštalas Paulius vėlgi teigia, kad „esame išgelbėti viltimi“ (Rom 8, 24). Per Velykas įvykdytas atpirkimas suteikia vilties, tikros ir patikimos vilties, su kuria galime pasitikti dabarties iššūkius.
Būti vilties piligrimais ir taikos kūrėjais reiškia remtis Kristaus prisikėlimo uola kaip gyvenimo pagrindu, žinant, jog visos pastangos įgyvendinant ir plėtojant priimtą pašaukimą niekada nenueis veltui. Nepaisant nesėkmių ir trukdžių, mūsų sėjamas gėris tyliai auga, ir niekas negali mūsų atitraukti nuo galutinio tikslo – susitikimo su Kristumi ir džiaugsmo amžinai gyventi broliškoje meilėje. Turime su išankstiniu lūkesčiu kasdien pasitikti šį galutinį kvietimą: meilės santykis su Dievu ir broliais bei seserimis nuo dabar pradeda įgyvendinti Dievo svajonę, vienybės, taikos ir brolybės svajonę. Tegul niekas nesijaučia nušalintas nuo šio kvietimo! Kiekvienas iš mūsų su savo mažumu, pagal savo gyvenimo statusą, padedamas Šventosios Dvasios, gali būti vilties ir taikos sėjėjas.
Drąsa įsitraukti
Todėl dar kartą sakau, kaip ir per Pasaulinę jaunimo dieną Lisabonoje: „Rise up! – Kelkitės!“ Pabuskime iš miego, išsivaduokime iš abejingumo, atverkime kalėjimo, kuriame kartais užsisklęsdavome, grotas, kad kiekvienas iš mūsų galėtume atrasti savo pašaukimą Bažnyčioje ir pasaulyje ir taptume vilties piligrimai bei taikos kūrėjai! Būkime gyvenimo aistruoliai ir įsipareigokime su meile rūpintis šalia esančiais žmonėmis ir mūsų gyvenamąja aplinka. Kartoju: turėkite drąsos įsitraukti! Kunigas Oreste Benzi, nenuilstantis meilės apaštalas, visada buvęs mažiausiųjų ir pažeidžiamųjų pusėje, kartodavo, jog niekas nėra toks vargšas, kad neturėtų ko duoti, ir niekas nėra toks turtingas, kuriam nereikėtų ko nors gauti.
Todėl pakilkime ir leiskimės į kelią kaip vilties piligrimai, kaip Marija keliavo pas šventąją Elzbietą, kad ir mes galėtume nešti džiaugsmo žinią, kildinti naują gyvybę ir būti brolybės bei taikos kūrėjai.
Roma, Laterano Šv. Jono bazilika, 2024 m. balandžio 21 d., IV Velykų sekmadienis.
PRANCIŠKUS
(Vatican Media) nuotr.
